Klubo istorija

Klubo istorija

Buriavimas Elektrėnų mariose pradėtas kultivuoti nuo 1962 m., kai užtvenkus Strėvos upę buvo suformuota Lietuvos elektrinei reikalinga vandens saugykla. Štai kaip pirmuosius elektrėniečių buriuotojų žingsnius aprašė Eugenijus Karalius 1976 m. Kaune išleistoje knygelėje „Buriuotojų atmintinė“:

„Kai 1962 metų pavasarį būrelis energetikų susirinko į naujai besikuriantį, dar vardo neturintį energetikų miestą, niekas nenujautė, kad čia kada nors bus jachtklubas. Juk visos elektrinės Lietuvoje turi apsčiai vandens, o rimčiau buriuoja vos keletas žmonių Petrašiūnuose.

Tą pačią vasarą pasirodė ir pirmoji „kregždė“: iš Kauno jachtklubo parsivežėme niekam nepriklausančią burvaltę „Šarpi 12“. Buvome tik ketvertas buriuojančių, tad pradžiai pakako ir to. Surengėme kurselius. Entuziastų atsirado daug, nes tuo metu jaunam specialistui Elektrėnuose nebuvo kur dėti laisvalaikį. Kitą pavasarį Kauno jachtklube išsinuomavome dar du „M“ švertbotus, kurie, beje, čia ir baigė savo amželį.

Buriavimo geografijos plėtimui mūsų plikame krante buvo numatytos „Finn“ taurės varžybos. Dviese su Leonu Valinevičiumi braidėme pakrantėse ir kuolu matavome gylį. Dvidešimt metrų nuo kranto gylis siekė pusę metro. Pučiant pietų vėjui nuo kranto nenuplauksi, o vėjo užsakyti neįmanoma. Vienintelė išeitis – įlanka, kuri tada atrodė labai jau toli nuo gyvenvietės.

Kalnelyje įsmeigėme kuolą,pastatėme didelę palapinę ir visa tai pavadinome Elektrėnų jachtklubu. Šiaip ar taip, varžybos įvyko, laukinio gyvenimo mėgėjai buvo patenkinti, o mes, likę vieni, ėmėme planuoti, kokią čia pašiūrę sukalus.

Kartą mus tame pat kalnelyje pastebėjo VRE direktorius Pranas Noreika. Mes jam apie medinę pašiūrę, o jis mums – apie kapitalinį jachtklubą. Entuziazmo, taip sakant, pagrindais. Pažadėjo padėti.

Pirštus prie projekto kaišiojo kas netingėjo, kol pagaliau galutinaiant jo ranką uždėjo ką tik architektūros mokslus baigęs Kraniauskas. Leonas Valinevičius, laivų mechanikas ir konstruktorius, tapo statybininku mėgėju, o vėliau tas jo „hobby“ virto profesija.

Mūsų pastangų rezultatą matė daugelis. Nesigirdėjo ir peikiant. Atidarėme jachtklubą pagal išgales iškilmingai. Savaime aišku, vadu liko L. Valinevičius.

Praėjo metai, antri. Jauni specialistai tapo jaunais tėvais, viršininkais. Darbas užgožė laisvalaikį ir senos gretos ištirpo kaip ledas. pradėjome pirkti „Optimistus“, „Kadetus“ ir mokyti vaikus buriuoti. „Nemuno“ draugija skyrė trenerio etatą, bet tik etatą. Ir kas tik tuo treneriu nėra buvęs… Dirbo žmonės ir entuziazmo spiriami, dirbo uždarbio norėdami ir keitėsi, kaip kolūkių pirmininkai pokaryje. Žinoma, ir tokiam geram šeimininkui kaip L.Valinevičius pritrūko kantrybės. O čia – kateriai, vandens slidės, irklavimas. Net skraidantis sparnas buvo pagamintas, bet neilgam, nes ploti užpakaliu į vandenį iš 10-15 metrų aukščio visiems greitai pabodo.

Pusantro trenerio etato. Du trečdaliai trenerio – buriuotojams, vienas trečdalis – irkluotojams. Laimė, irkluotojų beveik nėra. Tada jachton ar katerin sėda visi trys trečdaliai. Kovo mėnesį mažytės burės jau mirga virš vandens, jeigu… tą kovo mėnesį yra treneris. Ir tik „importinis“, nes iš vietinių niekas neturi laiko.

Jachtklubas žinybinis.Lėšos skiriamos sportui apskritai ir jas „suvalgo“ reprezentacinė šaka – rankinis. Buriavimui tenka labai mažai. Dabar turime 6 „Optimistus“, 7 „Kadetus“, 2 „M“, 4 „Finus“ ir vieną replicas de omega katamaraną. Besitreniruojančių vaikų skaičius svyruoja tarp 15 ir 20. „Seniai“ užsiima vien „sveikatingumo kėlimu“.

Laikraščių korespondentai išgarsino mūsų vandens saugyklą kaip neužšąlančią. Taip, dalis ežero neužšąla, bet jachtklubas – visada. Vienais metais bandėme buriuoti žiemą. Suruošėme varžybas, pasikvietėme svečių, nutempėme jachtas iki vandens ir plaukiojome apšarmoję visą Naujųjų metų dieną. Įspūdinga, bet pačioms jachtoms tai visai ne į sveikatą.

Viena iš didžiausių bėdų ta, kad buriuoti ežere, t.y. rengti varžybas galima tik iki birželio pabaigos. Vėliau neišvengiamai švertu tampysi šieno kupetą. Žolė! Paleidome į ežerą ganytis šimtus tūkstančių „baltojo amūro“, bet kad nuo to būtų sumažėję žolės, nepastebėta.“